2013 m. vasario 3 d., sekmadienis

Sapnas


Šią naktį sapnavau, jog tu mirei:
Kažkur toli, atrodo, varpas gaudė,
Visam name užgeso žiburiai,
Ir širdį juodas nerimas suspaudė,
Ir visas aš raudojimu virtau,
Ir meilės žodžiai daužėsi krūtinėj -
Lig šiol, deja, nepasakyti tau,
Dabar jie buvo žodžiai paskutiniai.
Aš parklupau po didele našta:
Tai mano meilė, - tavo balsas tarė.
Ir pajutau, kad meilė - net ir ta -
Man dvigubai sunkesnė pasidarė.

                                                     Justinas Marcinkevičius "Sapnas"

---------------------------------------------------------------
---------------------------------------------------------------

Trumpam nukrypsiu nuo savo blogo įprastos struktūros, nes jei šį Justino Marcinkevičiaus kūrinį kelčiau įprastai į kokį nors puslapį savo tinklaraštyje, tai jis dar ilgai nebūtų perskaitytas. Sugalvojau trumpai parašyti savo nuomonę būtent apie šį jo darbą. Net nežinau kodėl pasirinkau jį, nes Lietuvoje yra kitų poetų, gal ne tokių žinomų, bet jų darbai yra verti skaitytojų dėmesio. Na, gal aš tiesiog per daug prisirišęs prie jausmų temos poezijoje. Kad ir kaip bebūtų, skaitant šį eilėraštį asmeniškai man sunkoka išlaikyti pastovų širdies ritmą. Nesu labai jautrus žmogus, bet per nugarą tikrai su kiekviena nauja skaitoma eilute perbėga šiurpuliukai. Man patiko pats išdėstymas, kaip J. Marcinkevičius perteikė meilę, liūdesį ir kaip sugebėjo taip aprašyti šį kūrinį, kad aš, kaip skaitytojas, skaitydamas šį kūrinį savo mintyse matyčiau išryškėjančius vaizdus - bažnyčios varpą, tamsias miesto gatves.
  Kūrinio pradžioje nurodoma kad veiksmo vieta - sapnas. Tiksliau žmogus nupasakoja jį pabudęs, bet tolimesnėse eilutėse persikeliama į jį kaip į įvykių centrą. Pradedama aplinkos detalėmis. Varpo gaudimas, sapnuose turi tolimų draugų mirties, nerimo reikšmę. Kiek pastebėjau, šis paaiškinimas prasilenkia su poeto kūrinio struktūra, nes būtent šiame kūrinyje aprašyta labai artimos draugės, galbūt netgi gyvenimo meilės mirtis.
  Kūrinio veikėja dėl tokios netekties, nors tik sapne, kankina nerimas, jam gaila kad nespėjo visko pasakyti prieš mylimosios mirtį. Pagal visas kūrinio detales, galima suprasti kad ši netektis stipriai sukrėtė kūrinio veikėjo savijautą. Ši mergina, kaip aš spėju, buvo jo pagrindinė priežastis gyventi, ir net sapne jos netekęs, jis beviltiškai suklupo:

"Ir visas aš raudojimu virtau,
Ir meilės žodžiai daužėsi krūtinėj -
Lig šiol, deja, nepasakyti tau,
Dabar jie buvo žodžiai paskutiniai."

  Kūrinio pabaigoje aprašoma kaip šis sapnas pakeitė jo mąstyseną. Net susapnavęs savo mylimo žmogaus mirtį, jis realybėje negali atsigauti, dabar rimčiau žiūrės į meilę, nors jos našta bus daug sunkesnė nei anksčiau.

1 komentaras:

  1. Eilėraštis tikrai labai gražus. Tavo išsakyta nuomonė man taipogi labai patiko. Justinas Marcinkevičius tikrai buvo ir iki dabar yra vertas mūsų visų pagarbos jam. Ačiū už labai gražų įrašą.

    AtsakytiPanaikinti