"Kaltė"
Nebausk manęs už tai ką padariau,
Už tai ką padarysiu pats save nubausiu.
Nors žinom tikrą prigimtį žmogaus,
Visas taisykles mes negailestingai laužom.
Ir kai kaltų ieškoti per vėlu,
Tada kai mes pamirštam kas nutiko.
Širdį išlieka keletas minčių,
Kurias prieš pasitraukdami išgirdom.
Mus kaltina už tai ko nepadarėm,
Arba už tai ko negalėsim sugrąžint.
Gyvenimas subyra į detales,
Kai bandom savo kaltę pripažint.
Gal skausmas mums per didelis atrodė,
Gal neviltis taip traukė link savęs.
Už tai ką nenorėdami išgirdom,
Šiandien kovojame kad liktų žodis „Mes“.
-------------------------------------------------
-------------------------------------------------
"Tobulo gyvenimo iliuzija"
Tiktai iliuzija, bet šitaip malonu,
O gal aš iš tiesų einu prieš srovę?
Tarp šitiek nepažįstamų veidų,
Sunku surasti savąją tikrovę.
Nors ir žvelgiu į pragaro gelmes,
vistiek matau žydras dangaus platybes.
Turėčiau jausti mirtinas kančias,
Tačiau šiandien esu kaip niekad gyvas.
Kiekvieną dieną vis arčiau dangaus,
Kiekvieną naktį traukiuosi prie žemės.
Praneškite kai nebeliks žmogaus,
kovojusio už vietą šalia saulės..
-----------------------------------------------
-----------------------------------------------
"Negęstanti viltis"
Tu tapai ta vienintele laime, neužgęstančia naktį ir dieną,
Mintyse aš kartoju žodžius tarsi maldą prieš amžiną miegą.
Ir tikiuosi negreit dar sulauksiu, tos minutės kai viskas nutrūks,
Tu tapai ta vienintele meile, kuriai aš pakartosiu žodžius.
Apkabinsiu, išeiti neleisiu, jei norėsi aš tapsiu kitoks,
Prieš užmigdamas vėl pasimelsiu ir tikėsiuos kad laikas sustos.
Pakartosiu kad myliu, paleisiu- aš nenoriu kad taptum vergu,
Nelaikysiu narve tarsi paukščio, nes per daug tavo grožį gerbiu.
---------------------------------------------
---------------------------------------------
"Romantikų siekiai"
Romantikai.. turbūt vieninteliai tikėjom,
Kad eilėse gali išreikšt jausmus.
Norėjom, bet pamiršti negalėjom,
Koks praradimas gali būt skaudus.
Dabar tik nuotrupos senų jausmų belikę,
Lyg mintys atsiskleidusios ant drobės.
Bent mintimis vis stengiuos nepamiršti,
Kaip tu atplėšdavai mane nuo slegiančios tikrovės.
Kai gyvenau tavim, svajonėmis ir siekiais,
Kiekvienas žvilgsnis buvo tarsi atgaiva.
Nors nepamiršome ko šitiek metų siekėm,
Gyventi dėl tavęs man buvo negana..
--------------------------------------------------
--------------------------------------------------
"Mintimis per tikėjimą"
Mes norėjom kartotis, nors galėjom tylėt,
Mes galėjom nutilti, bet turėjom kalbėt.
Kad jų nieks neužmirštų, kad išliktume mes,
Pripažinę vienatvę ir ištaisę klaidas.
Jų ilgai nieks nematė mėnesienoje naktį,
Ar jie žino ką reiškia priešais saulę sudegti?
Ir vistiek nebijoti - vis artėti prie jos,
Ryškiai šviečiančios dieną savo saulės šviesos.
----------------------------------------------------
----------------------------------------------------
"Jiems"
Kas girdėjo žingsnius- aš ėjau per viduržiemio gatvę,
Mintyse man skambėjo tiktai mūsų vardai.
Tiems kas matė mane- nors žvelgiau į tą plačią padangę,
Supratau kad ne man priklausys visa tai..
Tiems kas jautė mane- tai tik trumpas gyvenimo žingsnis,
Mes visi neišvengiamai traukiamės nuo praeities.
Kas pamiršo mane- ar įmanoma žmogų pamiršti?
Jis kas kartą sugrįžta miglotam sapne.
Ir tada nesvarbu kas girdėjo, kas matė ar jautė,
Kas prisimena kuo aš vardu..
Tik svarbu kiek gyvenimo kelio nueita,
Kiek aš įveikiau vienas o kiek mes kartu.
---------------------------------------------------
---------------------------------------------------
"Paukščiai"
Jie išskris, gėlės vėl nužydės,
Rudenėjantys medžiai atgaus ryškią spalvą.
Nesugrįš.. vėjas tyliai šnabždės,
Ką išmokai anksčiau prisiminsi ne kartą.
Jų neliks, kaip pernykštės žolės,
Kaip kažko kas primintų laikus geresnius.
Jie negrįš.. Pasitrauk nuo gėlės,
Lyg nuo kapo žmogaus kuris jau nepabus..
--------------------------------------------
--------------------------------------------
"Atleisk"
Kiek kartų galima kartoti tas pačias klaidas?
Įsimylėt, įžeist ir vėl pakeist kortas.
Kad kitą kartą viskas nuo pradžių-
Naujos emocijos, nauji jausmai bet senas tu.
Kad kitą kartą vėl nauja tvarka,
Kuri vos nusibos bus pakeista.
Ir žodžiai vėl tie patys bet kiti,
Nes nuo dabar tu vėl manim tiki.
Nes tu išdėstei sąlygas savas,
Aš niekad nenorėdavau klausyt tavęs.
Aš tau sakiau "gyvenimo nėra",
Tačiau džiaugiausi kiekviena diena.
Bet širdyje spurdėjo jaudulys,
o galvoje skambėjo žodžiai trys.
Ir nors džiaugiausi kiekviena diena,
Atleisk, šiandieną tau manęs nėra.
-------------------------------------------
-------------------------------------------
"Poeto gyvenimas"
Ir visa tai tik aš,
Nesislepiu už nieko.
Žinau kuria puse saugiau keliaut.
O visa tai tik eilės amžino poeto,
Man nusibodo su visais ir dėl visų kariaut.
Man nusibodo, negaliu. Daugiau nenoriu,
Naktim nemiegu, dienomis kenčiu.
Ir visa tai tik žodžiai tų kurie galėtų,
Pradėti viską nuo pačių pradžių.
Aš išėjau ir nebeliko nieko,
Buvau lyg prieglobstis likimo nuskriaustiems.
Ir visa tai tik žodžiai be poeto,
Kuriais kiti ne eilėmis kalbės..
-------------------------------------------------
-------------------------------------------------
"Rašytojo likimas"
Dar vienas žingsnis, dar viena klaida,
Kiekvieną kartą atkartojama ir vėl pamirštama.
Dar vienas žodis ir šilti jausmai,
Tikiuosi dar prisimeni ką vakar man sakei.
Dar vienas kūrinys. Šį kartą paskutinis,
Įtikinėju taip save daužydamas krūtinę..
Ir vėl imu pieštuką į rankas- nuo rašymo pavargusias ir stipriai įtemptas.
Ir vėl kartoju- paskutinis žodis
Ši nuomonė tik mano,
Tau kitaip atrodys.
Ir vėl save nuraminu. Tai- paskutinis sakinys,
Žinau kad auditorija jo autoriaus nebeišvys.
-------------------------------------------------
-------------------------------------------------
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą