Šekspyro kūryba

Viljamo Šekspyro kūriniai mano poezijos pradžiai padarė didelę įtaka- tikrai ne visi moka taip perteikti išgyvenimus, jausmus ir mintis kiekvienoje kūrinio eilutėje. Tuo jis mane ir sužavėjo. Dažnai skaitomi Šekspyro sonetai, noras kuo labiau priartėti prie šio poeto privedė prie idėjos pačiam rašyti tai kas jau ilgai sukasi galvoje. O mintis visada reikia reikšti, nesvarbu kokios jos asmeniškos. Daugumoje mano pačio naujausių kūrinių galima rasti ir asmeninių išgyvenimų, tam tikrų atvirai pateiktų jausmų, kuriuos, gal ne taip stipriai, bet išgyvenau. Šioje vietoje bus Šekspyro kūrinių analizė, mano mintys apie juos. Neteiskite, jei labai nuvertinsiu jo kūrybą- mano nuomonė nėra labai objektyvi, kai kalbame apie Šekspyro kūrybą. Priežasties jau turbūt nebereikia aiškint.

Apie Šekspyrą: http://lt.wikipedia.org/wiki/William_Shakespeare

------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Sonetai:


1.

Iš gero medžio laukiam atžalos,
Kad ji pratęstų mirštantį jo grožį.
Nuo rudenio šalnos nuvyto rožė,
Bet greit kita jos vietoj suliepsnos.

O tu susižavėjas savimi,
Eikvoji tuščiomis brangiausią lobį,
Lyg meilės priešas tu jos turtą grobi
Ir savyje vien sau jėgų semi.

Tu šio pasaulio žiedas išdidus,
Pavasario skelbėjas trumpaamžis,
Kaip tu šykštuolis, viską pasiglemžęs,
Patsai save skriaudi, skriaudi kitus.

Nenešk į grabą dovanos retos,
Kurią gavai iš motinos gamtos.

-----------------------------------
  Kūrinys pradedamas priekaištais dėl savanaudiškumo, įsiskaičius paaiškėja kad kalbama apie giminės pratęsimą. Ši tema aktuali daugumoje Šekspyro sonetų. Nesu labai pažįstamas su soneto sąvoka, taigi negaliu pasakyt ar tai įprastas tokių kūrinių turinys. Pirmame ketureilyje aprašinėjamas gėlių augimas, pirmos dvi eilutės susiję su giminės pratęsimu ir yra skirtos kūrinio veikėjui apie kurį kalbama kitose šio kūrinio dalyse. Emociškai šis kūrinys priverčia susimąstyti apie savo vietą šiame pasaulyje, bet labiau paliečiami vieniši žmonės, kurie dar nesukūrė šeimos.
  Skaitant šį kūrinį sunku įsivaizduoti kaip viskas atrodytų realybėje, nes nėra sukurto konkretaus nei gamtos vaizdo nei žmogaus, kuriam reiškiami priekaištai išvaizdos. Drįsčiau teigti kad šiame kūrinyje priekaištaujama ne vienam konkrečiam kūrinio veikėjui, o visiems vyrams, kurie dar dvejoja ar verta pratęsinėti savo giminę ir perduoti savo pavardę tolimesnėms kartoms. Kaip ir dauguma šio poeto kūrinių, šis sonetas skaitosi lengvai, mintis suprantama daugumai skaitytojų.

------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

9.

Turbūt bijai tu ašarų našlės,
Kad tau gyvent vienatvėj neįgriso.
Bet jei mirtis tavęs nepagailės,
Tai gedulas apglėbs pasaulį visą.

Bedalei našlei bent vaikų veiduos
Brangus jos vyras pasilieka,
O tu prastumsi amžių be naudos,
Ir atminimui nepaliksi nieko.

Turtus be saiko švaisto veltkleidys,
Bet jie nenyksta, o tik vietą maino.
Tačiau tasai, kas grožį pražudys,
Nebeprikels jo niekad jokia kaina.

Matyt, visai tu neturi širdies,
Jei su savim lyg budelis elgies

------------------------------------------
Šiame Šekspyro sonete tai pat kalbama apie giminės pratęsima, bet kitaip nei pirmame mano aprašytame kūrinyje, paliečiama ir pradinė, žmonos ar šiaip gyvenimo meilės išgyvenimų tema. Išgyvenimų, kuriuos ji patirs mirus kūrinio veikėjui apie kurį kalbama. Veiksmų įvairovė nėra atvirai pateikiama skaitytojui- ją galima suprasti iš kūrinio antrojo ketureilio:

"Bedalei našlei bent vaikų veiduos
Brangus jos vyras pasilieka,
O tu prastumsi amžių be naudos,
Ir atminimui nepaliksi nieko."

  Taip pateikiamas pasirinkimas- Gyventi vienam ir po mirties palikti tik prisiminimus visų mintyse, ar susilaukti vaikų ir mirti žinant kad galbūt tavo pavardė bus perduota tolimesnėms kartoms, ir žmona vaikų veiduose visada matys savo vyrą. Tolimesnėse kūrinio vietose žmogaus išvaizda, kurią gali paveldėti kitos kartos, lyginama su turtais. Taip dar labiau išryškinama šeimos kūrimo svarba kūrinio veikėjo gyvenime. 
Pirmųjų Šekspyro sonetų temos mažai skiriasi, visose aptarinėjama ta pati tema, siekiama paliesti kiekvieną žmogų, kuris dar abejoja ar verta gyvenime kurti šeimą.

------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

130.


Jos akys man kaip saulė neatrodo;
Jos lūpos – ne koralai; su sniegu
Bijočiau aš palyginti jos odą,
Raizgius ir juodus plaukus – su šilku.

Brangioji mano – ne puošnus bijūnas
(Veidų nemaža gražesnių mačiau),
Jos kūnas toks, kaip ir kiekvienas kūnas,
Ir kvepia ji už rožę daug prasčiau.

Ji prašmatniai kalbėti nesistengia,
Nėr muzikos jos balso šiurkštume.
Galbūt dangaus dievaitės oru žengia,
O mano meilė vaikščioja žeme.

Bet man gražesnė grožio jos dalelė
Už visa, ką kiti padangėn kelia…

---------------------------------------
 Šis Šekspyro sonetas man padarė tikrai didelį įspūdį. Turbūt tai vienas iš dviejų jo kūrinių kuriuos moku mintinai ir galėčiau prikeltas naktį, visą nesuklysdamas pakartoti. Labiausiai stebina jo turinys- pirmuose dviejuose ketureiliuose aprašomas merginos atvaizdas kurį susidarė autorius, bet ji ne giriama, o išryškinamos visos jos netinkamos savybės:

"Brangioji mano – ne puošnus bijūnas
(Veidų nemaža gražesnių mačiau),
Jos kūnas toks, kaip ir kiekvienas kūnas,
Ir kvepia ji už rožę daug prasčiau."

  Atrodo aprašoma paprasta, neišvaizdi mergina į kurią vaikinai turėtų kreipti mažiausiai dėmesio. Trečiojo ketureilio (Nesupykit dėl pasikartojimo- šiuo metu pamiršau visus žodžio "ketureilis" sinonimus) paskutinėse dviejose eilutėse pradedama merginą lyginti su dangaus dievaitėmis, bet ji vistiek paliekama žemėje, autorius jos neiškelia kaip angelo, kaip princesės.
  Toks žemiškumo vaizdas pakankamai dažnas Šekspyro kūriniuose. Nežinau ar visus juos skaičiau, bet daugumoje jo sonetų visi kūrinio veikėjai aprašinėjami nenutolstant nuo žemiškosios savo prigimties. Pirmuose jo kūriniuose rašoma apie giminės pratęsimą, šiame- aprašomas merginos, kūrinio autoriaus mūzos vaizdas.
  Paskutiniame stulpelyje autoriui užteko dviejų eilučių kad paneigtų nuo kūrinio pradžios susidariusį vaizdą. Mergina apie kurią jis kalbėjo visame sonete, dabar iškeliama kaip gražiausia, bet ne visiems, o tik jam vienam. Taip įrodoma kad kiekvienas turi savo skonį, kiekvienam patinka skirtingi žmonės ir kas vienam gali nepatikti merginos išvaizdoje, kitas be tų savo mylimosios savybių negalės gyventi.
  Kūrinys trumpas, lengvai įsimenamas. Skaitant kai kurios frazės ar intonacija kurią galima isivaizduoti skaitant kūrinį sukelia stiprias emocijas, dėl kurių šis 130 Šekspyro sonetas tapo mano mėgstamiausiu.